Spalio 30 d. Žemės ūkio rūmuose (Kaunas) vyko Prezidiumo posėdis. Kiekvieną mėnesį posėdžiaujantys aktyviausi nevyriausybinių žemdirbių organizacijų atstovai šį kartą aptarė tris klausimus: kuriamo Valstybinio žemės fondo veiklą, žemės įsigijimo sąlygas po 2011 m. gegužės mėn. 1 d. bei verslo ir žemdirbių savivaldos organizacijų bendradarbiavimą Trišalėje taryboje. Pirmuosius du klausimus žemės tema Prezidiumo nariams pristatė žemės ūkio viceministras Edvardas Raugalas, Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos direktorius Kazys Maksvytis ir VĮ Valstybinio žemėtvarkos instituto direktorius Audrius Petkevičius. Žemdirbiams ėmus svarstyti Valstybinio žemės fondo veiklos perspektyvas, į diskusijas įsijungė ir į Prezidiumo posėdį neplanuotai atvykęs žemės ūkio ministras Kazys Starkevičius.

„Ką kartu sutariam, tą ir padarom. Padedant stipriam užnugariui – žemdirbių savivaldai, šiais metais pavyko įgyvendinti daug ūkininkams palankių sprendimų. Ne tik Žemės ūkio ministerijos (ŽŪM), bet ir Vyriausybės vadovo įsitikinimu, žemės ūkis yra mūsų šalies ekonomikos garvežys. Darykime viską, kad jis nesustotų“, – dėkodamas Žemės ūkio rūmų nariams už palaikymą ir darbą kartu sakė K. Starkevičius.

Kaip Prezidiumo narius informavo žemės ūkio viceministras E. Raugalas, kitais metais savo veiklą pradėsiančio Valstybinio žemės fondo tikslas – gerinti žemėvaldos struktūras, mažinti apleistus plotus, inicijuoti žemės konsolidacijos projektus, organizuoti valstybinės žemės pardavimo ir nuomos aukcionus, atlikti kitus iš žemės rinkos spekuliantus išstumiančius veiksmus.

Žemės ūkio ministras paragino Prezidiumo narius aktyviai diskutuoti ir argumentuotai teikti savo siūlymus, kaip Fondas galėtų vykdyti veiklą, maksimaliai atsižvelgdamas į ūkininkų poreikius: „Užtikrinu, kad visi Jūsų siūlymai, kaip kuriant Valstybinį žemės fondą būtų galima apsaugoti žemes nuo spekuliantų ir kokios priemonės padėtų užtikrinti ūkininkų pirmumą įsigyjant valstybinę žemę, bus atidžiai nagrinėjami ir vertinami“.

Pasak Žemės ūkio rūmų pirmininko Broniaus Markausko, žemdirbių savivalda dar prieš trejus metus Vyriausybei ir ŽŪM įrodinėjo, kad toks Fondas tiesiog būtinas. Tad Prezidiumo nariai ne tik pritarė dabartinės ŽŪM vadovybės planui dėl principinių fondo veiklos nuostatų, bet ir siūlė kuo greičiau imtis konkrečių darbų jį įkurti. Jau šią savaitę Seimo Kaimo reikalų komitetą, Vyriausybę ir ŽŪM pasieks žemdirbių savivaldos aktyvo Rezoliucija, kurioje bus prašoma spartinti darbus susijusius su Fondo įkūrimu ir jo veikla.

Pokyčių žemės rinkoje gali turėti ir Prezidiumo narių išsakyti reikalavimai, kaip įmanoma ilgesniam laikui atidėti Lietuvos stojimo į Europos Sąjungą (ES) sutartyje numatytą pereinamąjį laikotarpį (jis yra iki 2011 metų gegužės 1 d.), kuris draudžia užsieniečiams pirkti žemę Lietuvoje. Nacionalinės žemės tarnybos direktorius K. Maksvytis susirinkusiuosius informavo, kad toks žemdirbių reikalavimas gali būti įgyvendintas, mat toje pačioje stojimo į ES sutartyje tokia galimybė yra numatyta.

„Jei būtų konstatuota, kad žemės pardavimas užsieniečiams smarkiai iškreiptų nusistovėjusią vietinę žemės rinką, remiantis Lietuvos stojimo į ES sutartimi, pereinamasis laikotarpis, draudžiantis žemę pirkti užsieniečiams Lietuvoje, gali būti pratęstas iki trejų metų“, – Prezidiumo nariams sakė K. Maksvytis.

Žemdirbiams palankių sprendimų dėl žemės laukiama ir iš vietinių politikų. Pasak K. Starkevičiaus, dar šiais metais Seimas turėtų svarstyti įstatymų pakeitimus, kurie turės esminių teigiamų pokyčių ūkininkams pirmumo teise įsigyjant dirbamą žemę.

Žemės ūkio ministerijos informacija

tel. (8-37) 397 073

Žemės ūkio ministro įsakymu patvirtinta Žemės reformos žemėtvarkos projektų rengimo ir įgyvendinimo metodika įpareigoja apskričių viršininkų administracijas viešai skelbti ir reguliariai tikslinti laisvos valstybinės žemės plotus apskrities viršininko administracijos interneto puslapiuose.

Pagal apskričių viršininkų administracijos duomenimis, spalio 1 d. laisvos valstybinės žemės plotai šalyje apėmė per 501 tūkst. ha. Įvertinus gautas išvadas dėl žemės, miško ir vandens telkinių perdavimo nuosavybėn neatlygintinai, kaimo vietovėse dar yra 400 tūkst. ha laisvos valstybinės žemės plotų: 300 tūkst. ha žemės ir 100 tūkst. ha miško. Iš jų 70 tūkst. ha laisvos valstybinės žemės yra saugomose teritorijose.

Pažymėtina, kad pagal šiuo metu galiojančius teisės aktus, nuosavybės teises į saugomose teritorijose esančią laisvą valstybinę žemę (valstybiniuose parkuose ir valstybiniuos draustiniuose) galima atkurti tik į tame pačiame valstybiniame parke ar valstybiniame draustinyje turėtą žemę ar mišką ir tik tiems piliečiams, kurie tose teritorijose gyveno iki 2001 m. rugpjūčio 17 d. ir tebegyvena (arba mirties dieną gyveno, jeigu pilietis, kuriam atkuriamos nuosavybės teisės, yra miręs).

Spalio 30 d. Žemės ūkio ministerijos Kaimo plėtros departamentas Lietuvos žemės ūkio universitete (Kauno r.) į seminarą aptarti Lietuvos kaimo plėtros 2007- 2013 m. programos (Programa) priemonės „Jaunųjų ūkininkų įsikūrimas“ perspektyvas sukvietė Lietuvos jaunųjų ūkininkų ratelių sąjungos vadovus, galimus pareiškėjus, žiniasklaidos atstovus. Susitikime dalyvavo ir Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos specialistai. Statistikos duomenimis, „Jaunųjų ūkininkų įsikūrimas“ yra populiariausia Programos priemonė. Iš viso pagal ją jau pasirašytos 1303 sutartys, remiantis kuriomis jauniesiems ūkininkams įsikurti planuojama išmokėti 192,1 mln. Lt paramos.

Lietuvos kaimo plėtros 2007- 2013 m. programos pirmajai krypčiai „Žemės, maisto ūkio ir miškininkystės sektoriaus konkurencingumo didinimas“ skirta didžiausia Europos Sąjungos skiriamos paramos dalis – 41,15 proc. arba 3 mlrd. 211 mln. Lt. Priemonei „Jaunųjų ūkininkų įsikūrimas” iš minėtos sumos atseikėta 6,7 proc. arba 214,9 mln. Lt.

Vertinant pareiškėjų aktyvumą matyti, kad daugiausiai paraiškų sulaukta 2007 m. – net su 653 ūkininkais buvo pasirašytos sutartys dėl paramos įsikurti skyrimo už 85,5 mln. Lt. Pareiškėjų iniciatyva šiek tiek atslūgo 2008 ir 2009 m. Praėjusiais metais dėl paramos kreipėsi 518 ūkininkų, o šiais metais – 385.

Aktyviausiai parama naudojosi Panevėžio (per 2007-2009 m. pasirašytos 278 sutartys), Šiaulių (atitinkamai 255) ir Kauno (atitinkamai 208) apskričių jaunieji ūkininkai. Pasyviausi jie buvo Alytaus (per 2007–2009 m. pasirašytos tik 41 sutartys), Klaipėdos (atitinkamai 73) ir Utenos (atitinkamai 75) apskrityse.

Pagal su Nacionaline mokėjimo agentūra 2007-2009 m. pasirašytas sutartis, bendra paramos suma jauniesiems ūkininkams siekia 192,1 mln. Lt. Nepaisant mažėjančio pareiškėjų suinteresuotumo jau dabar aišku, kad minėta priemonė yra populiariausia ir kol kas jai numatytos paramos sumos neužteks.

„Jei šiandien darytumėme prielaidą, kad būsimi pareiškėjai stengsis pasinaudoti maksimalia paramos suma įsikurti, 2010–2013 metais paramą galėtume skirti tik 165 ūkininkams. Todėl svarbu sužinoti jaunųjų ūkininkų nuomonę, ar paramos poreikis išliks toks pat ir artimiausiais Programos įgyvendinimo metais, padiskutuoti dėl paramos teikimo sąlygų“, – paramos įsisavinimą ir perspektyvas seminare komentavo Žemės ūkio ministerijos (Ministerija) Kaimo plėtros departamento Investicinių ir kompensacinių kaimo plėtros priemonių koordinavimo skyriaus vedėja Jolanta Žutautienė.

Seminare Ministerijos atstovai susirinkusiems jauniesiems ūkininkams ir Lietuvos jaunųjų ūkininkų ratelių sąjungos vadovams pristatė priemonės „Jaunųjų ūkininkų įsikūrimas“ supaprastinimus ir naujiems pareiškėjams taikomus palankius reikalavimus. Atsižvelgus į didelių žemės plotų nereikalaujančių ūkių specializaciją (švelniakailių žvėrelių, sraigių, sliekų, bičių ir pan.), seminare dalyviai pakviesti diskutuoti ir apie tokių ūkių perspektyvas pasinaudoti jaunųjų ūkininkų įsikūrimo parama.

Spalio 27 d. Žemės ūkio ministerija informacijos apie žemės ūkį rengėjams kaimyninėje Lenkijoje organizavo du seminarus „ES paramos naudojimosi geros praktikos pavyzdžiai“ temomis. Lietuvos žurnalistų delegacija Grajeve  (Lenkija) aplankė kooperatinę pieno perdirbimo įmonę „Mlekpol“ ir jos dalininko – ūkininko Jan Zavadzki ūkį. Kooperatinė pieno perdirbimo įmonė „Mlekpol“ šiuo metu per dieną perdirba pieno tiek, kiek kasdien perdirba visos penkios Lietuvoje veikiančios didžiosios pieno perdirbimo įmonės, o kooperatyvo nariams už natūralų pieną moka vieną didžiausių visoje Lenkijoje kainą – 1,15 zloto arba 94 lietuviškus centus. Ir pieno kooperatinė pieno perdirbimo įmonė, ir ūkininkas yra sėkmingai pasinaudoję ES parama.

Neatsisako pieną supirkti ir iš smulkiųjų

Lietuvos pieno gamintojų planai statyti kooperatinę pieno perdirbimo įmonę, pasinaudojant Europos Sąjungos parama, – ne iš naujo kuriamas „dviratis“. Būtent tai ir bandyta parodyti žemės ūkio tema rašantiems šalies žurnalistams, kurie entuziastingai sutiko Žemės ūkio ministerijos kvietimą susipažinti su kooperacijos pieno pramonėje privalumais kaimyninėje Lenkijoje. Juolab, kad čia net apie 70 proc. ūkininkų pagaminto pieno perdirbama kooperatinėse pieno perdirbimo įmonėse. Dienai į kelionę išvykę žurnalistai turėjo galimybę patys sužinoti, kaip buvo kuriama viena didžiausių Lenkijoje kooperatinių pieno perdirbimo įmonių, kokia jos nauda pieno gamintojams ir įžvelgti tolimesnes kooperuoto pieno sektoriaus perspektyvas.

Savo veiklą 1982 m. pradėjęs pieno perdirbimo kooperatyvas „Mlekpol“ šiandien jungia 14 tūkstančių kooperatyvų narių. Kooperatyve yra įvairių ūkių: ir smulkių – apie 10 litrų pieno per dieną pristatančių į vis dar veikiančius pieno supirkimo punktus (tokių ūkių kooperatyve vos 15 proc.), ir stambių, per dieną tiekiančių apie 2,5 tūkst. litrų pieno (apie 85 proc. kooperatyvo žaliavos tiekėjų yra stambūs ūkiai). Tiesa, pieno supirkimo kaina, kurią gauna stambūs ir smulkūs ūkiai skiriasi. Tai priklauso nuo pieno surinkimo kaštų.

-„Mlekpol“ šiandien turi 12 pieno perdirbimo įmonių, kurios per dieną superka apie 4,1 mln. litrų pieno ir gamina net 120 pavadinimų pieno produktų. Mūsų produkcija nėra pati pigiausia – parduotuvėse pieno litro kaina siekia ir 3 zlotus (2,5 Lt), tačiau Lenkijoje užimame apie 14 proc. pieno produktų rinkos. Apie 60 proc. „Mlekpol“ produkcijos eksportuojame į įvairiausias pasaulio šalis“, – pristatydamas kooperatinės pieno perdirbimo įmonės veiklą sakė ilgametis kooperatyvo valdybos pirmininkas Edmund Boravski.

Kooperatyvas sėkmingai pasinaudojo SAPARD parama – už 30 mln. zlotų (8 mln. Lt) modernizavo pieno ir grietinėlės gamybos bei fasavimo linijas, sūrių gamybą. Kadangi įmonė neatitinka šiuo metu ES paramos gavėjams keliamų reikalavimų (stambios žemės ūkio produkcijos perdirbimo įmonės neremiamos), dar 200 mln. zlotų pastaraisiais metais į perdirbimo įmones investavo patys kooperatyvo nariai. Pasak kooperatyvo valdybos pirmininko, šiandien pieno „Mlekpol“ metinė apyvarta siekia 2 mlrd. zlotų (1,6 mlrd. Lt), o įmonės kapitalas vertinamas 6 mlrd. zlotų (4,8 mlrd. Lt).

Visos dvylika „Mlekpol“ pieno perdirbimo įmonių specializuojasi tam tikrų pieno produktų gamyboje. Lankyta įmonė Grajeve per dieną perdirba 1,5 mln. litrų pieno ir specializuojasi pieno (28 mln. litrų per mėnesį), grietinėlės, varškės (300 t per mėnesį 4 ir 8 proc. riebumo), sviesto ir tepiųjų riebalų mišinių (2,5 tūkst. t per mėnesį), pieno, grietinėlės miltelių (9 tūkst. t per mėnesį) gamyboje bei sūrių (4,5 tūkst. t per mėnesį) fasavime. Įmonėje dirba apie 220 žmonių.

Žaliavos kokybės atsekamumas ugdo pieno gamintojus

Daug klausimų žurnalistai turėjo dėl žaliavinio pieno kokybės tikrinimo ir atsiskaitymo su kooperatyvo nariais.

Įdomu tai, kad „Mlekpol“ žaliavinio pieno pristatymo paslaugą perka iš privačios įmonės, kuri dirba su moderniais pienovežiais. Jų cisternos suskirstytos į tris sekcijas po 5-6 tūkst. litrų talpas, kuriose telpa iš 3-4 ūkininkų surinktas pienas. Į įmonę atvežtas pienas tikrinamas vietinėje laboratorijoje. Tik įsitikinus, kad jis yra kokybiškas, pienas naudojamas gamybai.

„Nesunkiai atsekama žaliavos kilmė – pati geriausia drausminimo priemonė gamintojui. Radus nekokybiško pieno, gamintojas įpareigojamas padengti visas dėl netinkamo pieno įmonės patirtas išlaidas: transporto kaštus, sugadintą kitų ūkininkų pieną, pieno utilizavimą ir t.t. Tačiau tokių atvejų pasitaiko labai retai“, – patirtimi dalijosi keliolika metų „Mlekpol“ Grajevo įmonėje dirbantis Zbignev Groščyk.

Žaliavinio pieno supirkimo kainos kooperatyvo nariams yra nustatomos pagal tuo metu rinkoje esančias kainas. Pasak kooperatyvo atstovų, kooperatyvo nariams mokama kaina visada yra viena didžiausių. Šiuo metu ji siekia 1,15 zloto (94 lietuviškus centus) už litrą natūralaus pieno. Lenkijoje tai yra antra daugiausiai už žaliavą mokanti įmonė.

Jei kooperatinė įmonė uždirba pelno, metų gale per paskutiniuosius mėnesius ji pakelia pieno supirkimo kainą kiekvienam kooperatyvo nariui proporcingai pagal pristatytą pieno kiekį. Toks priedas metų gale gali siekti 0,096–0,12 zloto (12 – 15 lietuviškų centų) už kiekvieną pristatytą litrą pieno.

„Mlekpol“ pieno perdirbimo įmonės direktorius Z. Groščyk į žurnalistų klausimus apie galimybes žaliavinį pieną pirkti Lietuvoje atsakė: “Į Lietuvos prekybos centrus tiekiame pieną „Margė“, tačiau Lietuvoje pieno neperkame ir artimiausioje ateityje tokių planų neturime, mums svarbiausia pasirūpinti savo kooperatyvo narių gerove“.

Tai buvo laikai - kišenės buvo pilnos pinigų!

Žurnalistų iš Lietuvos delegacija apsilankė ir pas vieną iš kooperatinės pieno perdirbimo įmonės akcininkų – čia pat Grajeve gyvenantį ūkininką Jan Zavatskį. Iš tėvų 1986 m. perėmęs ūkį, kurį tada sudarė 40 ha žemės, 30 melžiamų karvių ir keliasdešimt penimų kiaulių, Janas nuolat jį plėtė, investavo į naujas technologijas ir specializavosi pienininkystėje. Vienas seniausių kooperatinės pieno perdirbimo įmonės akcininkų šiandien dirba 200 ha žemės, laiko 80 melžiamų karvių ir kasdien kooperatyvui parduoda po 2 tūkst. litrų pieno. Ūkininkas didžiuojasi savame ūkyje įdiegta kompiuterio valdoma melžimo ir pašarų dalijimo sistema, embrionų transplantacijos metodu gaunamu prieaugliu iš itin produktyvių karvių, su nekantrumu laukia ir šiomis dienomis jo ūkį pasieksiančios naujos, su ES parama įsigytos žemės ūkio technikos. Nudirbti visus darbus ūkyje jam padeda žmona ir vienas samdomas darbininkas. Ūkininko planuose ir nauja karvidės statyba.

-Kuriant šeimos ūkį teko daug mokytis, keliauti po pieno ūkius Olandijoje, Švedijoje. Būtent iš ten atsivežėme pirmąsias produktyvias holšteinų veislės karves, kurios ir šiandien sudaro mūsų melžiamų karvių bandos pagrindą”, – noriai su atvykusiais žurnalistais ilgamečiais įspūdžiais dalijosi ūkininkas.

Pasak šeimininko, jo ūkyje per laktaciją primilžis iš karvės siekia 8,9 tūkst. litrų. Kasmet karvių banda atnaujinama 10-13 proc. ūkyje užaugintu prieaugliu. Dalis veislinių buliukų ir telyčių kasmet parduodama kitiems ūkiams ar veislininkystės įmonėms, kiti  – mėsai.

Užklaustas apie palankias pieno supirkimo kainas 2007 m. ir kokią įtaką jos turėjo ūkio plėtrai, lenkų ūkininkas smagiai sujudo: “Tokio aukso amžiaus, kai už litrą pieno gaudavome po 1,8 zloto (1,44 Lt), turbūt ilgai teks laukti. Tada, į kurią kišenę ranką bekištum, rasdavai pinigų. O metų gale iš kooperatyvo gautas priedas leido pastatyti ūkinį pastatą ir sutvarkyti kiemą. Tuo tarpu nuo 2008 m. mūsų diržai gerokai suveržti. Tiesa, dabar situacija šiek tiek keičiasi“.